LIETUVOS ETNOGRAFINIAI REGIONAI
Regioniniai Lietuvos kultūros skirtumai atspindi sudėtingą valstybės istoriją: jau nuo XIII a. dabartinėje šalies teritorijoje yra istoriškai susiformavusios penkios etnografinės sritys, arba regionai. Šiuo metu, vis dar vykstant karštoms diskusijoms dėl naujo Lietuvos Respublikos administracinio ūkinio suskirstymo, Etninės kultūros globos taryba Lietuvoje siūlo skirti 5 etnokultūrinius regionus: Aukštaitijos, Žemaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos. Kai kuriuos šių regionų dar siūloma skaidyti į paregionius (pvz., Žemaitijos regioną – į Pietų ir Šiaurės Žemaitijos paregionius). Atskiros etnografinės sritys skiriasi viena nuo kitos vietos gyventojų šnektos ypatybėmis, vyraujančiomis šventėmis, gyvenamojo namo tipu ir vidaus suplanavimu, aprangos ypatumais ir kitokiais materialinės bei dvasinės kultūros savitumais.
AUKŠTAITIJAAukštaičių žemės (dabartinė šiaurrytinė-rytinė Lietuvos dalis) – pirminis Lietuvos valstybės branduolys. Pirmą kartą aukštaičiai paminėti Petro Dusburgiečio kronikoje. Aukštaitija – didžiausias Lietuvos etnografinis regionas, turintis daug tarmių, itin turtingas tradicinių papročių, architektūros, gyvensenos ir kito istorinio etnokultūrinio paveldo. Šio krašto tradiciniuose audiniuose ir tautiniuose kostiumuose vyrauja linksmos, šviesios spalvos. Čia giedamos tūkstantmetės aukštaičių dainos – sutartinės. Išlaikyta šių dainų archajiška muzikinė ir poetinė forma. Greta vokalinės muzikos Aukštaitijoje gyvavo ir ne mažiau savita skudučiais bei ragais pučiama instrumentinė polifonija. Aukštaitija – tai aludarių (ypač Biržų rajonas), taip pat tradicinių miltinių ir gėlųjų vandenų žuvų patiekalų kraštas. Turtingas aukštaičių kulinarinis paveldas yra Europos kulinarinio paveldo dalis. Šiandieninė Aukštaitija pasižymi tarmių, gyvensenos ir etnokultūrinio paveldo margumu, nes yra paveldėjusi trijų didelių etninių darinių – Sėlos, Nalšios ir Žiemgalos – palikimą. Sako, kad labai vaizdinga gamta sukūrė ir linksmą aukštaičių būdą, o Aukštaitija dar vadinama poetų ir pasakorių kraštu.
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=aukstaitija
Aukštaitijos nacionalinis parkas - seniausias nacionalinis parkas Lietuvoje, įkurtas 1974 m. siekiant išsaugoti unikalią trijų kraštovaizdžio sričių sandūroje esančią Žeimenos aukštupio ekosistemą, jos gamtos ir kultūros vertybes. Be to, tai ne tik seniausias nacionalinis parkas, bet ir antras pagal plotą (40574 ha).
Bistrampolio dvaro sodyba- Šis dvaras apie tris šimtmečius priklausė Bistramams. Rūmuose veikia viešbutis, kavinė - restoranas. Išlikęs žirgynas, kuriame įrengta koncertinė salė, vyksta festivaliai, parkas, koplyčioje įsteigtas knygnešių muziejus.
Anykščių šilelis - 150 ha kraštovaizdžio draustinis (nuo 1960 m.) Ypač išgarsintas Antano Baranausko poemoje "Anykščių šilelis". Šilelyje stūkso Puntuko akmuo, priešais jį - Karalienės liūnas, netoliese ir Puntuko brolis.
Pakruojo dvaro sodyba- Klasicistinio stiliaus dvaras yra didžiausias iki šių dienų išlikęs dvaro pastatų kompleksas Lietuvoje, įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą.
Kauno pilis- Kauno pilį architektūros istorikai laiko seniausia Lietuvos pilimi, nors kada ji pastatyta nėra žinoma. Iki mūsų dienų išlikęs tik maždaug trečdalis buvusios pilies, kas buvo daugiau - nuardė Neries upė. XIV a. pabaigoje ir po Žalgirio mūšio pilis buvo ne kartą remontuota, o XVI a. rekonstruota į bastėjo tipo pilį.
Astravo dvaro sodyba- Išlikę dvaro rūmai, arklidės bei šunininko namelis. Galima pasivaikščioti po parką bei iš vidaus apžiūrėti pirmąjį rūmų aukštą.
Joniškėlio dvaro sodyba - tai vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvaro ansamblių. 24 ha plote išsidėstę 20 pastatų, užveistas parkas.
Burbiškių dvaro sodyba- Išlikę dvaro rūmai, trys ūkiniai pastatai, parko frgmentai, dvaro kapinaitės. Objektas užkonservuotas.
DZŪKIJA
Dzūkija, dar vadinama Dainava – nederlingiausias, tačiau miškingiausias Lietuvos regionas, yra šalies pietryčiuose, tarp Nemuno vidurupio ir Neries upės. Pagrindinis pragyvenimo šaltinis daugeliui Dzūkijos gyventojų buvo, o ir dabar tebėra miškas. Anksčiau šiame regione žiemą žmonės kirto medžius, tašė sienojus, gamino pabėgius, plukdė sielius, darė namų apyvokos daiktus, pavasarį žvejojo, vasarą uogavo, rinko vaistažoles, medžiojo, džiovintus grybus parduodavo net tolimų Rusijos gubernijų pirkliams. O ir dabar dzūkų džiovinti, konservuoti ar švieži šaldyti grybai bei miško uogos kaip delikatesai keliauja ne tik į Lietuvos parduotuves, bet ir į Vakarų Europą. Dzūkai garsėja kaip nepralenkiami grybautojai Nuotrauka: MPT archyvas Dzūkijoje iki šiol išliko beveik visi senoviniai verslai. Trobesiai, baldai, namų apyvokos daiktai – viskas savo rankomis sukuriama. Dzūkijoje taip pat daug stalių, puodžių, kalvių, pynėjų iš vytelių ir skiedrų, medžio drožėjų, juodosios keramikos meistrų. Dzūkės yra turbūt kūrybingiausios audėjos visoje Lietuvoje, puikios mezgėjos ir siuvinėtojos, šiaudelių narstytojos. Dzūkija garsėja ir savo reto grožio gamta – didingais miškais ir ežerais, šaltiniuotomis upėmis ir pelkingomis laukymėmis. Šis kraštas vadinamas dainingiausiu visoje Lietuvoje: dzūkai dainuoja ir sunkius darbus dirbdami, ir vestuvėse šokdami, gieda krikštydami kūdikėlį, rauda palydėdami mirusiuosius.
http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai
http://www.lietuva.lt/lt/turizmas/lankytinos_vietos/regionai
Dzūkijos nacionalinis parkas – Lietuvos valstybinis parkas, įkurtas 1991 m. gamtiniu ir kultūriniu požiūriu turtingiausioms Dainavos krašto teritorijoms saugoti, tvarkyti bei naudoti.Pagrindiniai uždaviniai – išsaugoti Dainavos krašto gamtinius ir kultūrinius kompleksus, užtikrinti Nemuno ir Merkio santakos upyno ekologinę pusiausvyrą, puoselėti Dzūkijos kultūrines tradicijas, propaguoti tradicinius ūkininkavimo metodus ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui.
Gedimino pilis - Vilniaus aukštutinės pilies liekanos stūkso Vilniuje, Gedimino kalno ovalioje aikštelėje, kurios ilgis 110–120 m, plotis 50-60 m.Kalno aukštis nuo papėdės yra 47-48 m. Kalno šlaitai – statūs (35'-40'), todėl ši pilis būdavo sunkiai įveikiama priešams. Pilis priklauso Vilniaus pilių rezervatui.
Trakų istorinis nacionalinis parkas – nacionalinis parkas pietryčių Lietuvoje, į vakarus nuo Vilniaus, greta Trakų(kuriuose yra parko direkcija). Įkurtas 1991 metais, siekiant išsaugoti Lietuvos istorinį valstybingumo centrą Trakuose su jo autentiška gamtine aplinka. Tai vienintelis istorinis nacionalinis parkas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Įeina į Trakų rajono (didžioji dalis) ir Elektrėnų savivaldybės sudėtį.
SUVALKIJA
Suvalkijos regionas yra pietinėje-pietvakarinėje Lietuvos dalyje už Nemuno upės, tad kartais vadinamas ir Užnemune. Užnemunės (Suvalkijos) ir Mažosios Lietuvos etnografinių sričių susidarymo ištakos – XV–XVI a. Lietuvos gyventojų migracija į anksčiau jotvingių ir skalvių gyventas Lietuvos ir Prūsijos pasienio žemes, ištuštėjusias XIII–XIV a. per kovas su kryžiuočiais, Į Užnemunę žmonės kėlėsi tiek iš Pietryčių Lietuvos, tiek iš Aukštaitijos ir Žemaitijos. Gyventojams pamažu maišantis, klostėsi savita etnografinė sritis, turinti ir rytų, ir vakarų lietuviams būdingų kultūros elementų, ir visiškai savitų etnografinių bruožų. 19 a. kultūrinį Užnemunės savitumą lėmė tiek ankstyvas baudžiavos panaikinimas, tiek jos geografinis artumas Prūsijos karalystei, iš kurios Lietuvos dvarus ir stipresnius valstiečių ūkius pasiekdavo įvairios technologinės ir kultūrinės naujovės. Užnemuniečių sodybos – vienkiemiai – suplanuotos moderniausiai. Dėl žemdirbystei palankių derlingų žemių bei darbštumo regiono gyventojai tapo turtingiausiais XIX–XX a. Lietuvos ūkininkais, davė šaliai daugiausia išsilavinusių žmonių – net 6 iš 20 valstybės atkūrimo, Vasario 16-osios akto signatarų yra iš Sūduvos. Suvalkiečių niekas nėra pralenkęs rūkytų mėsos gaminių gamyboje, šeimininkės kepa skanią duoną ant ajerų lapų. Suvalkiečiai mėgsta dainuoti vingrių melodijų vienbalses dainas, jų krašte – seniausias Lietuvoje kanklininkų ansamblis. Suvalkijos gyventojų kalbos pagrindu susiformavo šių dienų bendrinė lietuvių kalba.
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=suvalkija
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=suvalkija
Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal plotą Lietuvoje. Ežeras skiriamas prie "patvenkinio tipo" ežerų, kurie aplinkui apsupti kalvotų moreninių plotų. Vakarinėje ežero pusėje yra nemaža įlankų ir pusiasalių ("Ežerynas", "Buchta tichaja"). Ežeras priklauso Priegliaus baseinui, per jį eina Lietuvos - Rusijos siena.
Vištyčio regioninis parkas - Įkurtas 1992 m. Jo tikslas išsaugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Parke daug gamtiniu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairovė. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui parke įrengti didysis ir mažasis Šilelio pažintiniai takai, kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės.
Vištyčio akmuo, dar vadinamas Pėduotuoju, Stebuklinguoju – vienas didžiausių Lietuvoje. Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadinamas “pėda” ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas.
ŽEMAITIJA
Žemaitija – etninis regionas dabartinėje šiaurės vakarų Lietuvoje. Atskira žemaičių gentis centrinėje dabartinės Žemaitijos dalyje baigė formuotis apie V a. Žemaitija pirmą kartą paminėta 1219 m. Ipatijaus metraštyje. Iš visų lietuvių etninių grupių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tik Žemaitija turėjo savarankiškos seniūnijos teises, kurios galiojo beveik 400 metų. Žemaitijoje klestėjo amatai – dailidės statydavo namus, gamindavo baldus, siūlams verpti ratelius; darbo turėjo kubiliai, klumpadirbiai, batsiuviai, siuvėjai, audėjos, račiai, kalviai, kailiadirbiai. Ypač populiari buvo puodininkystė; amato paplitimu ir darbų gausa žemaičių puodžiai lenkė visus kitus Lietuvos regionus. Kurti ir kūriniai „sielai atsigauti“ – mažosios architektūros paminklai. XIX–XX a. pirmoje pusėje Žemaitijoje buvo gausu tik šiam regionui būdingų ant žemės statomų ar medžiuose kabinamų medinių koplytėlių, stovėjo koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai, papuošti polichrominėmis šventųjų figūrėlėmis. Lankantis Žemaitijoje tiesiog būtina paskanauti žemaičių tradicinių gėrimų ir valgių – mėtų arbatos, džiovintų obuolių giros, troškintų kopūstų su kiaulės koja, kruopinių vėdarų, bulvinių blynų, šventinio kastinio, o gal rasalynės ar cibulynės sriubos.
MAŽOJI LIETUVA
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=zemaitija
Palangos dvaro sodyba - (Gintaro muziejus). XIX a. pab. turtingos ir įtakingos grafų Tiškevičių giminės atstovas Feliksas Tiškevičius, vedęs Antaniną Koržbok-Lack, kilusią iš žymios Poznanės kunigaikštystės didikų giminės, nutarė įsikurti Palangoje, kuri iki tol buvo Tiškevičių vasaros rezidencija. Iki tol buvusiame šlapiame miške jis pastatydino rūmus ir užveisė didelį parką. Neoklasicistinio stiliaus rūmus su ryškiais renesanso, baroko, klasicizmo formų ir kompozicijos elementais projektavo žymus to meto vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Palangos parką kūrė garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardo Fransua Andrė. Jam talkino belgų želdintojas Boisenas de Kolonas (Buyssen de Coulon). Nuo 1963 m. rūmuose veikia Gintaro muziejus, vienas turtingiausių tokio pobūdžio muziejų pasaulyje. Palangos parkas, geriausiai prižiūrimas Lietuvoje, yra mėgstama kurorto svečių poilsio vieta. Čia rengiami įvairūs meno renginiai, iš kurių garsiausias – klasikinės muzikos vakarų ciklas “Nakties serenados”.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas -Yra Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje, užima 264,74 km² plotą. Parko direkcija yra Nidoje. Sausuma užima 37 proc. teritorijos (iš jos 70-74 proc. – miškai), iš rytų parką skalauja Kuršių marios (16 proc. parko ploto), iš vakarų – Baltijos jūra (47 proc. parko ploto). Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais siekiant išsaugoti vertingiausią gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūrinio paveldo vertybes.
Kuršėnų dvaro sodyba - Išlikę mediniai dvaro rūmai, kumetynas, arklidės, karvidės, pirtis, parkas. Rūmuose yra įsikūręs Kuršėnų tautodailės ir amatų centras.
Palangos dvaro sodyba - (Gintaro muziejus). XIX a. pab. turtingos ir įtakingos grafų Tiškevičių giminės atstovas Feliksas Tiškevičius, vedęs Antaniną Koržbok-Lack, kilusią iš žymios Poznanės kunigaikštystės didikų giminės, nutarė įsikurti Palangoje, kuri iki tol buvo Tiškevičių vasaros rezidencija. Iki tol buvusiame šlapiame miške jis pastatydino rūmus ir užveisė didelį parką. Neoklasicistinio stiliaus rūmus su ryškiais renesanso, baroko, klasicizmo formų ir kompozicijos elementais projektavo žymus to meto vokiečių architektas Francas Švechtenas (Franz Schwechten). Palangos parką kūrė garsus prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardo Fransua Andrė. Jam talkino belgų želdintojas Boisenas de Kolonas (Buyssen de Coulon). Nuo 1963 m. rūmuose veikia Gintaro muziejus, vienas turtingiausių tokio pobūdžio muziejų pasaulyje. Palangos parkas, geriausiai prižiūrimas Lietuvoje, yra mėgstama kurorto svečių poilsio vieta. Čia rengiami įvairūs meno renginiai, iš kurių garsiausias – klasikinės muzikos vakarų ciklas “Nakties serenados”.
Kuršių nerijos nacionalinis parkas -Yra Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijoje, užima 264,74 km² plotą. Parko direkcija yra Nidoje. Sausuma užima 37 proc. teritorijos (iš jos 70-74 proc. – miškai), iš rytų parką skalauja Kuršių marios (16 proc. parko ploto), iš vakarų – Baltijos jūra (47 proc. parko ploto). Kuršių nerijos nacionalinis parkas įsteigtas 1991 metais siekiant išsaugoti vertingiausią gamtiniu ir kultūriniu požiūriu Lietuvos pajūrio kraštovaizdžio kompleksą su unikaliu Europoje kopagūbriu ir etnokultūrinio paveldo vertybes.
Kuršėnų dvaro sodyba - Išlikę mediniai dvaro rūmai, kumetynas, arklidės, karvidės, pirtis, parkas. Rūmuose yra įsikūręs Kuršėnų tautodailės ir amatų centras.
MAŽOJI LIETUVA
Mažosios Lietuvos regionas yra pietvakarinėje nuo Šešupės žemupio Lietuvos dalyje, dar vadinamoje Klaipėdos kraštu. Ši Mažosios Lietuvos dalis yra lietuvių raštijos gimtinė – čia išleista pirmoji lietuviška knyga, pirmoji gramatika, pirmasis dainynas, įsteigtas pirmasis Lietuvos kraštotyros būrelis, kur pirmiausia imta rinkti lietuvių tautosaką, tirti lietuvių kalbą; atidarytos pirmosios lietuviškos mokyklos. Mažoji Lietuva – tai labai skirtinga unikalaus grožio gamta ir viena už kitą įdomesnės vietovės. Šiame regione yra vienas iš gražiausių Europos kraštovaizdžių – UNESCO paveldo šedevras Kuršių nerija, stebinanti smėlynų, miškų ir vandenų derme. Nepakartojama yra Nemuno delta su daugybe salų ir senuoju Rusnės miesteliu, Minijos (Mingės) kaimas, kur centrinės gatvės vietoje – upė; pamario gyvenvietė Kintai, Ventės ragas, per šiuos kraštus eina Didysis paukščių migracijos traktas. Kaip sargybiniai stovi senieji Uostadvario ir Ventės rago švyturiai. Archajiškiausią šio krašto paveldo sluoksnį sudaro medinė liaudies architektūra. Įspūdinga trobų, prieangių, klėčių puošyba – ornamentais pjaustinėtos vėjalentės, užsibaigiančios žirgeliais ar kitokiais lėkiais. O šiek tiek į lėkius panašios vėjarodės puošdavo žvejų burvalčių (kurėnai) stiebų viršūnes ir žymėdavo laivo priklausomybę kuriam nors kaimui. Iš kitų Lietuvos etnografinių sričių Mažoji Lietuva išsiskiria ypač archajiškais mediniais antkapiniais paminklais, vadinamaisiais krikštais. Manoma, kad įmantrios jų formos siekia ikikrikščioniškosios baltų kultūros laidojimo tradicijas. Būdingas Kuršių nerijos žvejų kaimų bruožas – savita spalvinė gama ir namų kraigus puošiančios vėtrungės.
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=mazoji-lietuva
KURŠIŲ NERIJA- Siūloma išsamiau susipažinti su gamtos
objektų lobynu – Kuršių Nerija. Juodkrantė. Lankomas skulptūrų parkas moderniai
įrengtoje krantinėje, įspūdingomis skulptūromis apjuostas Raganų takas.
Galimybė nuo Avikalnio pasigėrėti puikiais vaizdais. Nida. Lankoma etnografinė
žvejo sodyba, simbolinis gintaro kelias, Parnidžio kopa, Urbo kalnas, T.Mano
muziejus.
http://www.tautinispaveldas.lt/zemelapis/index.php?page=mazoji-lietuva
KURŠIŲ NERIJA- Siūloma išsamiau susipažinti su gamtos
objektų lobynu – Kuršių Nerija. Juodkrantė. Lankomas skulptūrų parkas moderniai
įrengtoje krantinėje, įspūdingomis skulptūromis apjuostas Raganų takas.
Galimybė nuo Avikalnio pasigėrėti puikiais vaizdais. Nida. Lankoma etnografinė
žvejo sodyba, simbolinis gintaro kelias, Parnidžio kopa, Urbo kalnas, T.Mano
muziejus.
KLAIPĖDA- JŪRŲ UOSTO VARTAI- Lankomas vienas įdomiausių miestų Lietuvoje. Ekskursija po Klaipėdos senamiestį: senoji perkėla, Dramos teatras, parodų rūmai, piliavietė, turgaus aikštė. Smiltynė: Jūsų muziejus, delfinariumas.
Naudota literatūra:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą